From nobles to peasants: women refugees in the Deluge period in the Grand Duchy of Lithuania

Nors apie karo pabėgėlius daugiausia rašoma, kai tiriami XX–XXI a. karai ar kariniai susirėmimai, priverstinės migracijos lydėjo ir daugybę ankstesnių karinių konfliktų. Šis straipsnis skirtas karo pabėgėliams vadinamuoju Tvano laikotarpiu Abiejų Tautų Respublikoje, kai ji vienu metu kariavo su Maskva (1654–1667 m.) ir su Švedija (1665–1660 m.). Tuo metu idėjos apie pabėgėlių prieglobstį vis plačiau buvo pripažįstamos, o pabėgėlių globa pamažu ėmė rūpintis gimstanti moderni valstybė. Abiejų Tautų Respublikoje XVII a. viduryje prasidėjus kazokų sukilimui ir minėtiems karams, karo pabėgėlių klausimas tapo itin aktualus. Straipsnyje pirmiausia aiškinamasi terminija, susijusi su migracijomis ir karo pabėgėliais (sąvokos zbieg, advenus, profugus, exul, wygnaniec). Toliau nagrinėjama, ar Respublikos sudėtinėje dalyje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valstybinės institucijos bandė spręsti pabėgėlių problemas. Galiausiai remiantis negausiais ir fragmentiškais šaltiniais, autorė bando atsekti 1654–1667 m. karo pabėgėlių moterų iš skirtingų LDK teritorijų likimus Žemaitijoje, jų elgesio strategijas, atsakyti, kiek moterų pabėgėlių sprendimai galėjo būti savarankiški arba priklausomi nuo jų sutuoktinio ar šeimos valios. Although war refugees are mostly a subject of research involving war and military conflict in the 20th and 21st centuries, forced migration also accompanied many earlier military conflicts. This article focuses on war refugees during the Deluge period in the Polish-Lithuanian Commonwealth, when the Commonwealth was simultaneously at war with Muscovy (1654–1667) and Sweden (1665–1660). At that time, the idea of offering temporary shelter for refugees was increasingly recognised, and relief for refugees gradually became a concern of the nascent modern state. In the Commonwealth, the Cossack uprising and the aforementioned wars of the mid-17th century made the issue of war refugees particularly relevant. The article first clarifies the terms that were used to refer to migration and war refugees (zbieg, advenus, profugus, exul and wygnaniec). Later, it examines whether state institutions in the Grand Duchy of Lithuania (GDL), a constituent part of the Commonwealth, attempted to deal with refugees’ problems. Finally, on the basis of scarce and fragmentary sources, the author makes an attempt to trace the fate of women refugees from different parts of the GDL in Žemaitija (Samogitia) in 1654–1667, and their behavioural strategies, and to answer the question to what extent the decisions of the women refugees were independent, or dependent on the will of their spouse or their family.